Pradėsiu nuo to, jog tik ką ieškodama fotoaparato turėjau teirautis vyro, kur jis padėtas, vėliau turėjau problemų su laido (prijungimui prie kompo) radimu, ir kai atėjęs Rimvydas ištraukė laidą iš po kupstelio kitų daiktų, ten, kur tik ką aš jo ieškojau ir neradau, nesusilaikiau nepradėjus kvatotis, jog "jaučiuosi kaip vyras". Čia viena iš daugelio panašių situacijų (na, nebūtinai aš jose turiu pasižymėti žioplumu :), bet man tai visai patinka. Be to, turiu pripažinti, jog jei negalėčiau iš širdies prisidėti prie mašinos traukimo iš griovio, domkrato kėlimo ir šakų kišimo po ratu bei panašios veiklos, mano gyvenimas šiek tiek (sunku pasakyti, kiek) prarastų žavesio, o gal net ne žavesio, o kažkokią tai šerdį.
Ir ne Švedija veda prie lygių galimybių, viską lemia auklėjimas, įgimti dalykai ir aplinka. Atsimenu iki šiol, kaip vaikystėj kepdavau žemes ant skardinių blėkų, kai senelis degindavo šiukšles, kaldavau šį bei tą ir kas dieną eidavom pasivaikščioti ratelį pro Tverečiaus, Žeimenos, Ignalinos gatves. Ten prisižiūrėdavau į medžius ir žoles.
Na, o grįžtant į realybę, savaitgalį pradėjom nuo dešrelių kepimo tame parke, kur stovi pavėsinė su kelmukais, apie ją jau rašiau. Malkos drėgnos, tai buvo gana sunku užkurti laužą, bet pavyko.
Džiugas pademonstravo savadarbį medžiu kūrenamą primusą. Jį padarė iš dviejų skardinių, prigręžiojęs skylių tam tikrose vietose. Čia visa teorija, beveik su formulėm, ne veltui architekto darbas. Tiesa, idėją rado ar pamatė kažkur. Šis primusas netgi kaip tik telpa į skardinį puodelį, o arbatai užvirti, sako, kad užtenka vieno kankorėžio (bent jau teoriškai). Sako, kad šylant malkoms išsiskiria ir sunkesnės dujos, kurios nusėda žemyn ir nespėja sudegti, išpučiamos iš laužo, o čia jos po truputį sušyla, pakyla tuo tarpu tarp dviejų skarbonkių ir per skylutes patenka į liepsną. Net visi įsivaizdavo, jog mato mėlyną liepsną. Na, bet šiaip smagu ir įdomu turėti tokių išradingų ir nagingų draugų.
Šeštadienį nieko ypatingo berods neveikėm, aš net šiek tiek buvau nulindus į darbą, o sekmadienį važiavom į Dalby Söderskog nacionalinį parką (kokia 15 km nuo Lundo). Na, tas nacionalinis parkas tai tokio dydžio kaip Kalniečių parkas turbūt. Apėjom visą perimetru, susidarė gal kokie 3 km, gal ir tai nepilni. Bet ten jie skaito, kad išsaugojo brandų lapuočių mišką (pilna privirtę ir pripjaustyta storų kelmų). Aišku, ten smagiausia pavasarį, kai pradeda dygti ir žydėti plukės. Yra upelis, kurį kirtom du kartus, kai kur matosi, kad šlapynė, įdomu, ar pavasarį būna žibučių.
O aplink tą miško lopinėlį visur laukai, kai kur ir arkliai ganosi. Miškas aptvertas elektriniu piemeniu.
Vaikai rado namelį. Matyt kažkas, pasimokęs take, kur lankėmės praeitą kartą, pastatė.
Viltė ruošiasi užgavėnėms. O iš tikro, tai jau sekmadienį su draugais jas atšventėm, kepėm mielinius blynus. Bet tikriausiai ir ryt iškepsim, vaikams šiaip ar taip patinka.
O švediškai užgavėnės vadinasi "Fettisdagen" - riebalų antradienis.
Šią savaitę, kaip supratau, vienos šventės, kas antrą dieną. Šeštadienį tikriausiai rimtai minėsim Valstybės atkūrimo dieną (supratau, kaip taip dabar lietuviškai vadinasi Vasario 16, nors nepriklausomybės diena man ir labiau prie širdies), be to, turėsim padėti Džiugui su Aurelija kraustytis. Beje, nebuvau skaičius Nepriklausomybės akto, įdomu, ar jis buvo vadovėliuose.
Bet wikipedijoj yra.
Dar šiandien gaminom brazilišką desertą - Brigadeiros.
Nesudėtinga, iš kondensuoto pieno ir kakavos, šaukšto sviesto. Jei kas norėtų išbandyti, visa istorija apie tai čia:
Brigadeiros.
Sėkmės visiems,
gerų švenčių!
