2013 m. vasario 25 d., pirmadienis

Labai seniai nerašiau, todėl dabar įkelsiu daugiau nuotraukų.
Valentino dienos vakarienė:

Vaišės: grybai iš bulvių ir kepsnys.
Vasario 16-oji su lietuviais :)


Visų mūsų džiaugsmui, aplankyti atvyko senelis.


O čia mano darbas. Kažkas praeitą savaitę atjungė šildymą, visi dabar vaikšto sustirę, nes šildymo sistema pučia nešildytą orą iš lauko. Bet šiandien jau gal pradės taisyti.

 Koridorius ir durys į ofisus ir laboratorijas (visada atviros, jei kas nors dirba).
Musų "ofisas" ir mano stalas



Liftas labai lėtas, todėl dažniausiai lipam laiptais.


Na, o čia Gaudenis žaidžia. Išdėlioja ant lovos, po to po vieną perneša į kitą kambarį, išdėlioja ant spintelės, po to visas sukrauna į kokį indą, perneša ant sofos ir išdėlioja į eilę ten. Mums patinka tokie jo žaidimai.


Su seneliu naujuose Džiugo ir Aurelijos namuose. Kepėm hamburgerius.


O čia - Malmės muziejus, kuris paliko mums ir vaikams daug įspūdžių.













 Gyvalazdė:





Vaikiškų žaislų (XX amžiaus) ekspozicija


Technikos muziejus. Gaudenis labai prašė visą laiką, kad greičiau jį vestume prie mašinų. Mes patys kol radom. Pasirodo, kitam pastate buvo.



Bene pirmieji riedučiai. 

Čia toks automobiliukas, kur sukioji vairą ir pats važiuoja. 




Mano orientacinis Fulltofta gamtos parke. 


Tame pačiame parke buvo ir gamtos centras (informacinis centras), kurį vaikai galėjo apžiūrėti, kol aš bėgiojau, nes oras buvo labai vėjuotas. Gamtos centre buvo ekspozicija, kurioje ir medinė karvė, mūkianti, todėl Gaudenis jos bijojo, ir traktorius, kurio nebijojo.





2013 m. vasario 17 d., sekmadienis

Švediški kiaušiniai - be salmoneliozės

Daugai (tie patys) mums sakė, jog matė ant recepto parašyta, jog garantuojama, kad švediški kiaušiniai visi be salmoneliozės. Todėl bus galima pamėginti pasigaminti kogel-mogelį ar tiramisu.
O šiandien gaminome Lazaniją su varške ir špinatais ir Želė tortą. Abu patiekalai akimirksniu sunyko - na, buvome pasikvietę draugų, ne vieni mes tokie apžoros.
Buvome bėgioti orientacinio netoli Malmės. Na, žemėlapis šį sykį buvo tikrai įdomus, gal prie progos nufotografuosiu.
O daugiau nieko ypatingo kaip ir neįvyko.

2013 m. vasario 11 d., pirmadienis

Švedija - lygių galimybių šalis

Pradėsiu nuo to, jog tik ką ieškodama fotoaparato turėjau teirautis vyro, kur jis padėtas, vėliau turėjau problemų su laido (prijungimui prie kompo) radimu, ir kai atėjęs Rimvydas ištraukė laidą iš po kupstelio kitų daiktų, ten, kur tik ką aš jo ieškojau ir neradau, nesusilaikiau nepradėjus kvatotis, jog "jaučiuosi kaip vyras". Čia viena iš daugelio panašių situacijų (na, nebūtinai aš jose turiu pasižymėti žioplumu :), bet man tai visai patinka. Be to, turiu pripažinti, jog jei negalėčiau iš širdies prisidėti prie mašinos traukimo iš griovio, domkrato kėlimo ir šakų kišimo po ratu bei panašios veiklos, mano gyvenimas šiek tiek (sunku pasakyti, kiek) prarastų žavesio, o gal net ne žavesio, o kažkokią tai šerdį.
Ir ne Švedija veda prie lygių galimybių, viską lemia auklėjimas, įgimti dalykai ir aplinka. Atsimenu iki šiol, kaip vaikystėj kepdavau žemes ant skardinių blėkų, kai senelis degindavo šiukšles, kaldavau šį bei tą ir kas dieną eidavom pasivaikščioti ratelį pro Tverečiaus, Žeimenos,  Ignalinos gatves. Ten prisižiūrėdavau į medžius ir žoles.
Na, o grįžtant į realybę,  savaitgalį pradėjom nuo dešrelių kepimo tame parke, kur stovi pavėsinė su kelmukais, apie ją jau rašiau. Malkos drėgnos, tai buvo gana sunku užkurti laužą, bet pavyko.

Džiugas pademonstravo savadarbį medžiu kūrenamą primusą. Jį padarė iš dviejų skardinių, prigręžiojęs skylių  tam tikrose vietose. Čia visa teorija, beveik su formulėm, ne veltui architekto darbas. Tiesa, idėją rado ar pamatė kažkur. Šis primusas netgi kaip tik telpa į skardinį puodelį, o arbatai užvirti, sako, kad užtenka vieno kankorėžio (bent jau teoriškai). Sako, kad šylant malkoms išsiskiria ir sunkesnės dujos, kurios nusėda žemyn ir nespėja sudegti, išpučiamos iš laužo, o čia jos po truputį sušyla, pakyla tuo tarpu tarp dviejų skarbonkių ir per skylutes patenka į liepsną. Net visi įsivaizdavo, jog mato mėlyną liepsną. Na, bet šiaip smagu ir įdomu turėti tokių išradingų ir nagingų draugų.


Šeštadienį nieko ypatingo berods neveikėm, aš net šiek tiek buvau nulindus į darbą, o sekmadienį važiavom į Dalby Söderskog nacionalinį parką (kokia 15 km nuo Lundo). Na, tas nacionalinis parkas tai tokio dydžio kaip Kalniečių parkas turbūt. Apėjom visą perimetru, susidarė gal kokie 3 km, gal ir tai nepilni. Bet ten jie skaito, kad išsaugojo brandų lapuočių mišką (pilna privirtę ir pripjaustyta storų kelmų). Aišku, ten smagiausia pavasarį, kai pradeda dygti ir žydėti plukės. Yra upelis, kurį kirtom du kartus, kai kur matosi, kad šlapynė, įdomu, ar pavasarį būna žibučių.


O aplink tą miško lopinėlį visur laukai, kai kur ir arkliai ganosi. Miškas aptvertas elektriniu piemeniu.


Vaikai rado namelį. Matyt kažkas, pasimokęs take, kur lankėmės praeitą kartą, pastatė.

Viltė ruošiasi užgavėnėms. O iš tikro, tai jau sekmadienį su draugais jas atšventėm, kepėm mielinius blynus. Bet tikriausiai ir ryt iškepsim, vaikams šiaip ar taip patinka.
O švediškai užgavėnės vadinasi "Fettisdagen" - riebalų antradienis. 
Šią savaitę, kaip supratau, vienos šventės, kas antrą dieną. Šeštadienį tikriausiai rimtai minėsim Valstybės atkūrimo dieną (supratau, kaip taip dabar lietuviškai vadinasi Vasario 16, nors nepriklausomybės diena man ir labiau prie širdies), be to, turėsim padėti Džiugui su Aurelija kraustytis. Beje, nebuvau skaičius Nepriklausomybės akto, įdomu, ar jis buvo vadovėliuose. 
Bet wikipedijoj yra.


Dar šiandien gaminom brazilišką desertą - Brigadeiros.
Nesudėtinga, iš kondensuoto pieno ir kakavos, šaukšto sviesto. Jei kas norėtų išbandyti, visa istorija apie tai čia: Brigadeiros.
Sėkmės visiems,
gerų švenčių!


2013 m. vasario 6 d., trečiadienis

Apie darbą

Na, daug kam iš draugų irgi įdomu apie mano darbą laboratorijoje. Kadangi specialiai sunku man ką nors parašyti plačiąjai auditorijai, tai kopijuoju laišką, kurį siunčiau savo kolegoms LT laboratorijoje. Kam įdomu, skaitykit :)
(..)
Imobilizuoju antrą fermentą (Candida Antarctica lipazę, prieš tai buvo Rhizomucor miehei) ant nešiklio, tikiuosi, rytoj jau pavyks gauti pakankamai didelį aktyvumą turintį preparatą, tada tirsiu įvairių priedų įtaką reakcijai (trioleino alkoholizė). Dar mąstau, gal susisintetint dioleino fermentiniu būdu, kurio man reikia GC
standartinei kreivei, o šiaip pirkti jis brangokas. Tik dar
neišsiaiškinau, kokios galimybės būtų jį išsigryninti.
2-monogliceridus jie čia kristalina. Na, bet čia šiaip, laisvalaikio
idėjos, jau bandžiau iš TLC išsiskaptuoti digliceridus, išsitirpinti
ir paleisti per GC. Su 1,3- gerai pavyko, bet 1,2- nelabai. Todėl
negaliu 100% garantuoti, bet, kažkada diskutavom su Vida, ar TLC gali
atiskirti 1,2 ir 1,3 digliceridai. Tai manau, kad taip, po ilgesnės
reakcijos trukmės, kai jau daug maž nusistovi pusiausvyra, galima
matyti 2 dėmes digliceridų vietoje, viršutinė ir maésnė iš jų yra 1,3-
digliceridas (nes lipazės standartiniu atveju yra 1,3- specifinės
(atleiskit už ne visiems priimtiną terminą), todėl reakcijos pradžioje
susidaro tik 1,2 digliceridas, kuris vėliau izomerizuojasi. Na,
izomerizuojasi visada, tik nenusistovėjus pusiausvyrai iš karto
sunaudojamas.
Na, leidausi jau čia į detales. Iki šiol vienas iš džiugesnių dalykų
yra tai, kad dujų chromatografijos būdu sugebėjau vienos analizės metu
matyti visus pikus - nuo glicerolio iki trigliceridų. Kas šiaip jau,
kaip suprantu, yra gana neįprasta. Tai palengvina mėginių analizę ir
galiu gauti daugiau duomenų, tačiau galbūt šiek tiek kenčia kolonėlė,
nes pakankamai ilgai ji laikoma beveik maksimalioje temperatūroje (340
oC). Bet, kaip sakė vadovas, kolonėlės nėra amžinos, ir jei turiu
pakankamai analizės laiko (spėju išanalizuoti visus mėginius, kuriuos
noriu), galiu taikyti šį metodą. Šiaip mano laimė, kad to
chromatografo, kurį naudoju, praktiškai niekas kitas nenaudoja. Todėl
nereikia iš anksto tiksliai planuoti (kas kartais sudėtinga) ir
registruotis į eilę, ką kiti žmonės dažnai daro. Praktiškai bet kuriam
dažniau naudojamam prietaisui yra lapai, kuriuose reikia rezervuoti
laiką (thermo mixeriam taip pat). O chromatografą dažnai palieku
dirbti patį sau (nakčiai), arba kol vyksta kitas eksperimentas, todėl
mano laiko jis smarkiai nevalgo. Laiką valgo duomenų analizė (kol
skaičiukai virsta grafikais) ir visokios ne iš pirmo karto
pavykstančios imobilizacijos. Na, bet šiaip viskas vyksta daug maž
sklandžiai, ir, kas kartais nustebina, vadovo įžvalgos beveik visada
pasiteisina. Todėl pas jį dažnai kulniuoju, kai iškyla koks klausimas
(man rodos, vietiniai doktorantai čia savarankiškesni), bet ir jis
neatrodo nepatenkintas, kad aš ateinu pasikonsultuoti. Gal jaučiasi
arčiau tyrimų, visgi jaunystės nostalgija, dabar tik prie popierių
sėdi.. Šiaip vadovas labai malonus žmogus, kadangi dar turim ir bendrą
hobį - orientavimosi sportą - penktadienio popietę ir apie tai
pakalbam. O šiaip švedai į asmeniškumus matyt nelabai linkę ir prie
arbatos puodelio visų šeimos įvykių neaptarinėja. Bent jau mūsų
koridoriaus gale :). Kitam koridoriaus gale vadovė indė, tai gal kiek
daugiau kalbų. Na, tiesa, sunku man pasakyti, nes pietauti grįžtu
namo, o bendrų kavos pertraukėlių pas mus nebūna (jos vadinasi "fika"
ir pas organikus ir kitus mokslininkus labai populiarios, šventas
daiktas).

2013 m. vasario 5 d., antradienis

Sveikieji švedai


Kodėl mes (mūsų vaikai) daug sveikesni Švedijoje, sunku pasakyti. Į maistą švedai antibiotikų tikriausiai nededa, bet su dviračiais važinėja daugelis - kiekvieną dieną, visą žiemą. Mažiau naudojasi visuomeninėm transporto priemonėm, o ir jose tikriausiai netenka važiuoti susigrūdus. Vaikų grupės darželiuose daug mažesnės. Matyt viskas susideda. Bet vidutinio švedo gyvenimo būdas matyt nemažai skiriasi nuo vidutinio lietuvio. Jie bėgioja ir užsiima nacionaliniu sportu - vaikščiojimu. Ne sportiniu, bet, greičiau, pramoginiu. Jei lietuvoj vakarais, šaltuoju metų laiku, po darbo bėgiojančius žmones gali sutikti turbūt tik Vingio parke, ir tai neypatingai daug, čia bėgiojančių daug. O ypač savaitgaliais. Supermarketuose, kuriuose šiaip parduodamas tik maistas, kelios kojinės ir keletas buities apyvokos prekių, praktiškai visada yra pirkti sportinių apatinių drabužių, lyg tai būtų viena iš prekių, be kurių negalima gyventi. Na, iš žirgynų ir golfo klubų paplitimo galima spręsti, kad jie mėgsta ir šiuos aktyvaus laisvalaikio praleidimo būdus. Šiaip mes kažkokio kultūrinio šoko nepatyrėm, nes ir Lietuvoj mėgstam važinėti dviračiais bei bėgioti, o taip pat požiūris į gamtą panašus į skandinavų (jie turi tokią "kiekvieno žmogaus teisę", kuri leidžia visiems rekreacijos ir turizmo tikslais keliauti ar palapines statytis (pasiklausus) net privačioje nuosavybėje, nemindant pasėlių ir įžūliai nelendant per arti namų). Va tuo ir skiriasi matyt mūsų mentalitetai, kad kiekvienam švedui aišku, kas yra per arti ar kas yra per daug įžūlu, o dažnam lietuviui, jei leisi tai ir ant galvos užlips. Na, bet wikipedijos straipsnyje apie šią teisę keliauti Lietuva paminėta greta kitų šiaurės šalių, kaip turinti panašius įstatymus. Ne veltui gimnazijos laikais ir keliaudavom per tą privačią ir valstybinę žemę.
Čia, pietų Švedijoj, miškų jie daug neturi. Miškai prasideda maždaug už 40km į šiaurę nuo mūsų. Čia jie visą žemę agrarizavo ir, jau ne taip seniai, pristatė tų vėjo jėgainių. Miškeliai, kurie likę tarp tų dirbamų laukų, pilni prikrauti akmenų (nes reikėjo tuos akmenis kažkur iš laukų ištįsti). Nepavydžiu aš tiems švedams, nors man tik kartą teko kaime dalyvauti akmenų rinkimo talkoje, įspūdžių užteko. O jie matyt jau prieš kelis šimtus metų visus akmenis išsirinko ir sutįsė į tam tikras teritorijas ir dar pristatė akmeninių tvorų. Tos teritorijos išliko miškais. Kai bėgu orientacinį, tvoros yra ne tik geras orientyras (kaip lietuvoj kokios kvartalinės ar keliukai), bet ir reikia per jas ropštis. Na, nėra jos labai aukštos, eilinės akmeninės avių tvoros, Kristė žino. Ir šiaip, akmenų pilna po kojom.
O dėl darbšumo, jie darbštūs, bet, kiek draugai pasakojo, ilgai tariasi, kas ką ir kaip darys, o tada kai jau nutaria, tai ima ir padaro. O visokius kinus indus ir pan. priima į darbą, nes jie daug dirba. Bet karjeros laiptais taip lengvai kaip švedai nepakyla. Žodžiu, švedai dirba apgalvotai, ir kai dirba, tai dirba rimtai, o importuoti juodadarbiai dirba daug, bet kaip suprantu, ne tiek daug galvoja, kaip švedai. Švedai tikriausiai nori importuoti pakankamai daug kvalifikuotos darbo jėgos, kad jiems nebereiktų rankų krutinti, liktų tik galvoti,
O šiaip tai aš mažai pažįstu švedų, kad galėčiau daryti kažkokias išvadas. Tik žinau, kad jie praktiškai visi be išimties moka angliškai, nepriklausomai nuo amžiaus. Tam secondhand'e pardavėjos jau beveik pensininkės angliškai dar geriau kalba, nei aš. Tikriausiai nedubliuota televizija (originalo kalba su subtitrais) taip pat prie to prisidėjo. O vienintelis "švedas", kuris nekalbėjo angliškai buvo toks babajus, iš kurio norėjom pirkti Viltei kombinezoną. Skelbimas įdėtas švediškai, o angliškai nė bum bum. Kai nuvažiavom ir supratom, kame šaknys. Tiems imigrantams juodadarbiams svarbu gauti pilietybę, darbą, todėl neišvengiamai turi išmokti švedų kalbą, tokiais tikslais ir apsiriboja, anglų kalba jiems visiškai nesvarbi.
O pas mus nemažai kvalifikuotų darbuotojų - iraniečių. Rimvydas sako, kad jie nemusulmonai, o Švedija jiems suteikia politinį prieglobstį, jei jie persekiojami Irane dėl religijos. Na, tikrai, nepanašu, kad jie/jos būtų musulmonai, bet kokiais keliais čia atvyko dar nežinau.