Artėjant Naujiems metams atsirado proga įgūdžius išbandyti realybėj – planuojama kelionė į Austriją. Ten speleologų klubo narė Gintarė dirba ir jau pasižymėjusi tarp vietinių speleologų (kurie beje vien tik vyrai) landžioja į urvus.
Kas tie urvai dažnas net neįsivaizduoja. Bet man patiko vienos speleologės pasakojimas, kaip ji aiškina svetimiems žmonėms: „Žinot, yra kalnai“ (kalnus dažniausiai žmonės žino ar bent jau įsivaizduoja), „Tai va kalnuose yra tokios ertmės, panašiai kaip olandiškam sūry skylutės, į jas mes ir lendam“.
Ar tos ertmės tikrai kaip olandiško sūrio skylutės, sunku pasakyti, bet esme panaši. Pradžioj lipi į kalną, po to lendi į urvą ir leidiesi žemyn, eini horizontaliai ar net lipi į viršų, tik viskas jau vyksta kalno viduriuose.
O kalnai Austrijoj žavingi. Ir visur aplinkui. Didelis privalumas - įrengta (sužymėta) daug turistinių trasų. O Lietuvoj kainos kadangi pastaruoju metu auga kaip ant mielių, tai kiek teko apsižvalgyti parduotuvėse, atostogauti Austrijoj nebūtų didelė prabanga.
Gerai, gal per daug nepostringavus pereisiu prie detalesnio kelionės aprašymo.
Pagrindiniai mūsų lankyti objektai
I. Nėra sienų!
Smagus pojūtis, kad pagaliau – atėjo tas metas, kai galima pralėkti per Europą nesustojus, pamiršus namie pasą ir „Senieji Europiečiai“ sako „tiek jau to, jūsų žulikai – mūsų žulikai“.
Gracą pasiekėme per ~20 valandų, keliai neblogi, tik Čekijoj apie Brno kažkoks keistas iš blokų sudėliotas kelias priminė blogai sujungtą geležinkelį. Važiavome mašinoje su 8-mete mergaite, kuri vis principingai pasisakydavo „nemiegosiu“ ir dainuodavo arba liepdavo žaisti žaidimą „taip ir ne“, dažniausiai apie mistines būtybes.
Pirmą dieną išėjome „lengvam pasivaikščiojimui“ į kalnus.
Buvo galimybė užsirioglinti ir į 1720m, kuria, deja nepasinaudojome dėl gale ėjusio Austro vado ir nežinojimo, kaip ta viršūnė vadinasi bei nežinojimo, kiek laiko liko iki tamsos.
Tačiau praėjome taką vadinamą „Bärenschutzklamm“, tokiais mediniais laiptukais lipome tarpekliu aukštyn.
Sutikome kalnų ožkų, kurios Rimvydui pasirodė super mažos, nors iš tikro buvo visai normalaus dydžio (gal teisybė, kad kalnuose labai sunku įvertint atstumą :), kalnų ožį, kuris mūsų nebijojo ir buvo labai gražiais grublėtais ragais.
II. Pirmasis urvas
Lipom lipom į tokį kalną,
palikom vieną grupę prie kazkokios skylės, o patys dar palipom 70m į viršų, kirtom kelias slidinėjimo trasas ir ant slaito suradom kita duobę, kurią speleologai vadina šuliniu. Vandens dugne nėra, bet forma panaši. Speleologas Austras nusileido ir prisegė virvę (spitai ir ausys – t.y. vietos į kurias segti virvę ten jau buvo), o aš, kadangi buvau pasiruošus, lindau iš paskos. Jau prieš lendant kiti beveik įkalbėjo man baimę „urve niekad nebuvai??“, bet iš tikro, nieko sudėtingo nebuvo, tik tiek, kad persisegimas per tuos 90 ar 70m buvo tik vienas, tai jei vienas dugne, kitas ties persisegimu, susikalbėti gana sunku. Dar buvo kažkoks akmuo įstrigęs tarp dviejų uolų, kurio geriau nejudint ir nenumest kam ant galvos, tai žemyn besileisdama aš viską taisyklingai padariau ir jo net virve nepriliečiau, o į viršų lipant kažkas negražiai prieš mane buvo lipęs ir permetęs virvę virš to akmens, tai ji įlindo į plyšį tarp akmens ir uolos – o paklaust ką daryt nėr kieno. Bet aš ją tvarkingai ištraukiau ir užsikabarojau. Lipt jau buvo kiek sunkiau, matyt kilo temperatūra, kurią tą vakarą sėkmingai ir su visam numušiau su TheraFlu. Net netikėjau, kad galima pasveikt per dieną nuo gripo, bet matyt arkliška dozė paracetamolio (gramas) + priedai užmuša ką reikia ir ką nereikia. Beje, vienadienis gripas buvo labai paplitęs ir juo sirgo dar pora žmonių. Man, sėkmingai, jis atėjo ir praėjo tuo metu, kai nereikėjo niekur eit nei lįst. Kai kurie kiti (speleologė Gintarė) susirgo rimtai kazkokiu bronchitu.
III. Drachenhöhle – drakono urvas
Būta ten drakono, kuris rijo mergeles, o jaunikaitis jį nukovė, ar ne – nežinia, o meškų tikrai gyventa. Kol jos neišnyko nuo Austrijos žemės paviršiaus. Bet įėjimas į urvą įspūdingas. Ne kokia tai skylė, kaip dažniausiai būna, o didžiulė arka kaip drakono gerklė, kur iš lašančio vandens susidarę stalagmitai primena drakono dantis.
Nuėjimas iki jo irgi neprastas – 75 min aukštyn, keliukais ir uolom, kartais prisilaikant už grandinių.
Pirmą dieną naujokų/lūzerių grupei suplanuota nueiti iki CAMP1, advanced grupei, kuri leisis iki dugno – iki CAMP2, o virvių kabintojų grupei – per kitą atšaką iki kur spės (t.y. iki CAMP2). CAMP1 pasiekėme iki 18h vakaro.
Praėjimas nebuvo itin sudėtingas, reikėjo šiek tiek pasikabaroti, pralįsti per vieną susiaurėjusią vietą,
maišus pratraukti trolėjomis ir štai mes stovykloje.
Pamaitinę advanced grupes ėmėme kurti stovyklą, o kiti nuėjo pažiūrėti kelio, kur mes eisime kitą dieną. Neteisingas aliarmas dėl maisto trūkumo privertė vakarienei taupyti duoną bet netaupyti riebalų, bet vėliau paaiškėjo, kad maisto visgi daugiau nei pakankamai ir dalį teko parsinešti atgalios.
Užmigę 22h ramiai kaip šprotai skardinėje pramiegojom iki 9 val ryto, o tada likę su mumis pažengusieji pradėjo aiškinti, kad jau per vėlu ir toli neikim, nes nespėsim nusileisti nuo kalno šviesoje. Vientas pažengusįsis, tiesa, buvo susimušęs šonkaulį ir niekur nenrėjo eiti, kitas, jo sūnus, matyt irgi tingėjo, tai naujokus nulydėjo Daiva. Nors mūsų planas buvo nueiti iki CAMP2 ir grįžti be daiktų (tam reikėjo praeiti gabalėlį ir nusileisti 30, 40 ir 90 metrų šulinius), praėjom tik pirmus 2 šulinius ir apsižvalgėm – taupėm laiką. Iki pirmo šulinio buvo viena siaurumėlė, bet niekam nepasireiškė ūmi klaustrofobijos forma, todėl ją įveikėm sėkmingai. Tik tie 2 vaikinai, kurie kabino trasą ir laukė mūsų su 4 transportiniais maišais CAMP2, deja, taip ir nesulaukė ir turėjo patys kabarotis aukštyn su visa manta. Urvas tarp CAMP1 ir CAMP2 pasidarė dar labiau molinis, todėl grįžom unicolor kombinezonais.
Užkandę ir susikrovę po paros tamsos išlindom į saulės šviesą
ir apsiraišioję maišais maišeliais su papildomais daiktais nusileidome prie mašinų.
IV. Jau 2008 m.
Kitą dieną su vaikais ir pasveikusiais ligoniais lipome į dar egzotiškesnę vietą sutikti naujų. Mūsų vadas Paulis paaukojęs draugus ir naujų metų šventimą civilizacijoj (jie gi eina į tuos urvus kievieną savaitgalį, anokia jiems čia egzotika) rodė mums kelią ir pasiliko švęsti su mumis.
Kurgi ne, kol mes lėtapėdžiai slidinėdami užsirioglinom į tą kalną beveik be tako, buvo jau nemažai valandų, o jam lipt vienam atgal buvo ne per saugiausia.
Urve lopetėlėm pakasėm molį, išlyginom aikštelę miegojimui, radom kažkokio seniai ten užsikasusio gyvūno kaulų, kuriuos vėliau atidavėm austram, kad jie perduotų mokslininkam.
Naujus metus sutikom du kartus – lietuviškai ir austriškai. Sudainavom „ilgiausių metų“ ir saldžiai nulūžom. Baltarusiški miegmaišiai vėl nenuvylė – miegojosi geriau, nei namie, o 7 valandą vos įmanoma buvo visus pažadinti.
Laukė ilga kelionė namo.
V. Atgal į šiaurę.
Moralai:
1. Geriau nepilti benzino į dyzelinio variklio baką, nes kelionė namo prailgėja bent 2 valandomis (arba priklausomai nuo jūsų įgūdžių ardyti degalų bakus).
2. Beveik kiekvienas Austras gyvenantis netoli degalinės turi ir gali paskolinti šlangą degalų išsiurbimui iš bako. (Geriau, jei šlangos prašo Gintaras).
3. Vaikai, nors ir sako, kad nenori miego ir nemiegos, nulūžta po 2 minučių, labiausiai tikėtina, kad iš principo nusirengę arba padėję galvą nepatogiai.
4. Yra tikimybė, kad Čekijos degalinėje sutikus itin malonią pardavėją kalbančią sklandžia anglų kalba, jums pavyks susimokėti eurais.
5. Sumušto šonkaulio speleologo minivenas, pripylus pilną baką degalų Austrijoje, važiuoja iki Lietuvos miško, kur 30 km spinduliu nėra degalinės.
6. Molinų rūbų, apraišų ir virvių plovimui reikia šepetėlio, geldos, vonios, tualeto, kambario džiovinimui ir kokių 6 valandų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą