Susiradome draugų per hospitality klubą, pradinis planas buvo lankyti Minską (jame ir turistines parduotuves) ir Polocką, tačiau mūsų hostai mus perkalbėjo ir nusprendėme vykti į Grodną (į Unesco paveldo sąrašą įtrauktą miestą).
Minskas
Naujoji Nacionalinė biblioteka
Kadangi mūsų hostai (Mikalaj ir jo draugė Lilėja) buvo nemenką patirtį turintys tranzuotojai (vasarą nutranzavo iki Baikalo ir atgal), neleido sąžinė būti vakariečiais išlepusiais turistais, ir, pasiskolinę jų palapinę, ištranzavome Grodno link. Pakeliui dar buvo Lyda, kurioje - viena iš daugelio tame krašte esančių pilių, todėl, kai sustojo šeima, važiavusi į Lydą, nusprendėme ir mes užsukti. Šeima visą kelią tylėjo kaip vandens į burną prisėmę, vaikas žiūrėjo filmą per laptopa, vyras buvo panašus į Švarcnegerį, Rimvydas išsižiojęs miegojo, o aš - o ką aš - sunku man vesti pokalbį rusų kalba, galiu tik prie pokalbio prisideti nesudėtingais žodelyčiais.
Lyda pasirodė beesanti neitin didelis miestelis, mus paviliojo kepyklos kvapas, todėl netrukus radome ir pačią kepyklą. Parduotuvėj kepiniai neatrodė tokie jau skanūs, bet po to labai puikiai pasitarnavo mūsų kelionėje.
Temo, todėl į Grodną nusprendėme važiuoti autobusu. Grodnas - toli, o jį dar reikia spėti apžiūrėti ir išvažiuoti iš miesto nakvynei. Bet, kadangi buvo gana šalta (kaip ir visos kelionės metu), o laipiojimas iš lauko į prikaitintas mašinas ir atvirkščiai išbalansuoja organizmo termoreguliaciją, per ilgai Grodne ir nesinorėjo užsibūti. Nors miestas gražus ir gatvėse daugybė žmonių - net nustebom. Gal pas juos tokia kultūra. Gal klubų nėra - visi išeina į gatves, parkus, kas nusiperka degtines, kas šiaip prie amžinosios ugnies šildosi..
Apžiūrėję senamiestį, pilį ir pamatę Nemuną, eilinį sykį užsukom į parduotuvę nusipirkom vandens ir bananų (ledų šį sykį nepirkau, nors Minske plombyras su razinomis buvo super) ir grįžom į stotį. Įsigrūdę su savo ne per mažiausiomis kuprinėmis į mikriuką (vieną kuprinę vairuotojas atsisukęs net palaikė žmogum ir klausė, kur bilietas) ir nuvykom kokį 10 km nuo miesto, dar šiek tiek paėjėję pasiekėm mišką. Beje, pakeliui nosį rietė vištyno, mėšlo, degėsių ir dar balažinko kvapai (fermos bolavo kairėje), todėl džiaugiausi, kad visgi nusipirkom vandens - iš griovio ne itin malonu būtų gerti, be to, neaišku, kur tą griovį rastume..
Miškas pasitaikė super - neaišku, ar tos samanėlės ar baltarusiški Minske pirkti kilimėliai visiškai nepraleido šalčio, o susegtuose miegmaišiuose, kuriems buvo pirmoji bandomoji naktis, buvo šilta miegoti kaip namie - miegojau su pižama praktiškai neprabusdama. Iš ryto iš antro pasnaudimo pažadino šuns šnopavimas - matyt domėjosi, kas čia per atvykeliai, bet pora kartų prabėgęs kažkur dingo - taip jo ir nepavyko gyvo pamatyti. Vėliau kas virė arbatą, kas neišlindęs iš miegmaišio tepė sumuštinius - eilinį syki skaniai ir sočiai papusryčiavom - taip, kad užtektų iki penkių vakaro.
Vėliau viskas vyko pagal planą - pradėjome tranzuoti link pilių, lankėme Novogrudok, Mir ir Niesviš pilis, tranzavosi neblogai, ypač kai užsirišdavau etiopišką šaliką ant galvos, kad nebūtų šalta - jis švietė iš tolo. Kepurę jau pirmą dieną pamečiau Minske.. Toks liūdnas tų kepurių likimas. Tai jos išplaukia, tai jas pavagia, tai palieki kur nors..
Paskutinę pilį apžiūrėjome patamsiais, sutikome Lietuvių turistų grupę ir autobusu grįžome į Minską. Smagu buvo grįžti pas hostą ir gauti baltarusiškos Baltos mišrainės vakarienei - maistas pas juos labai skanus, o žmonės - svetingi.
Ryte pavalgę grybų sriubos ir keptų bulvių su grybais tapome stiprūs ir ištvermingi kelionei atgalios į Lietuvą :).Ai, dar užsukome apsipirkti sūrių lauktuvėms ir man ledų :). Partranzavome per kokias 5 valandas, jei nebūtume kelis kartus priėmę neteisingų sprendimų apie išlipimą iš į tranzavietę vežusio autobuso, gal būtume parvykę ir dar greičiau..
